Sėdėjau ant upės kranto ir žvelgiau į bėgantį vandenį. Jis ramiai ir tykiai tekėjo savo vaga, pasroviui nešdamas viską kas į jį pakliūna. Nešdamas džiaugsmą ir svajones, nešdamas nuoskaudas ir skausmą.

Suprantu kad gyvenimas kaip upė vasarą. Jei vasara lietinga - ji srauni ir maištinga, jei vasara karšta - lėta ir rami. Tačiau ji visada teka, kaip ir gyvenimas, niekada nestoti vietoje. Gali pastatyti užtvanką, gali užtvenkti ir neleisti tekėti, tačiau ankščiau ar vėliau ji prasiverš, prasiverš su visa griaunančia jėga ir griausmu. Prasiverš ir nuneš viską savo kelyje.

Taip ir tikrame gyvenime, gali plaukti pasroviui ir tuo džiaugtis. Gali irtis prieš srovę ir bandyti nukreipti gyvenimą kita linkme.

Sėdėjau ant kranto ir supratau kaip man tavęs trūksta. Supratau kokia tu buvai man brangi ir reikalinga. Supratau, kad dėl tokios moters kaip tu verta statyti didžiausias užtvankas ir stengtis sustabdyti gyvenimą. Sustabdyti ir kiek įmanoma išlaikyti ir iki amžinybės užtempti kiekvieną gyvenimo akimirką. Tačiau ar tai teisinga? Ar galima užtvenkti jūrą? Juk tu kaip didelė ir bekraštė jūra, su savo bangomis ir sūkuriais. Kartais rami ir nuolanki, o kartais audringa ir nesutramdoma. bet tu mano gyvenimas, tu mano svajonė ir didžiulis magnetas.

Tau reikia laisvės. Laisvės judėjimui, laisvės svajonėms, laisvės gyvenimui. O aš, būdamas savanaudis niekšas stengiausi iš tavęs tai atimti. Atimti laisvę ir įkalinti savo paties svajonių namuose. Bet kaip galima atimti iš paukščio laisvę. kas bus nukirpus paukščiui sparnus, kas liks iš jo gyvenimo. Ogi nieko... iš jo nebeliks nieko. Paukščiui, kaip ir tau reikia laisvės. Reikia gryno oro ir erdvės, reikia galimybės išskleidus sparnus kilti aukštai aukštai, o paskui kristi žemyn jaučiant didžiulį adrenalino antplūdį.

Męs plaukėme viena upe, deja ši upė vingiuota ir purslota. Džiaugiuosi kad galėjau būti šalia, kad galėjau apkabinti ir dalintis viskuo ką turėjau. Ačiū, kad galėjau būti drauge su tavimi, kad galėjau džiaugtis tavo draugija, tavo šypsena ir juoku.